V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus

VISA LIETUVIŲ TAUTA ATSIĖMĖ KLAIPĖDĄ
Vytauto Kažukausko straipsnis atspausdintas laikraštyje „Vytautai“ (2003 m. sausis. Nr. 1)

Europoje plačiai žinomas tarptautinės teisės specialistas prof. Mykolas Romeris (buvęs Kauno universiteto rektorius) savo 1923 metų dienoraštyje rašė: „Visur Lietuvoje yra neabejotinas pakilimas ir pasididžiavimas tuo, kas vyksta Klaipėdoje. Štai ir Lietuva išdrįso savarankiškai veikti ir savo valia ir veiksmais kuria istoriją“. M. Romeris tiksliai pastebėjo: visa lietuvių tauta susigrąžino Klaipėdą. „Trūko 500 metų vergovės pančiai“,- tokį užrašą ant granito paminklo Klaipėdos sukilėliams po metų iškalė Dotnuvoje žemės ūkio technikumo moksleiviai. Net 71 šios mokyklos jaunuolis, vedami savo dėstytojo, vėliau profesoriaus V. Ruokio, dalyvavo Klaipėdos sukilime. Keturių šaulių grupę iš Kauno atsivedė žymiu rašytoju tapęs Stasys Santvaras. Vieną lengvojo kulkosvaidžio tarnybą vedė mano tėvas savanoris - kūrėjas Andrius Kažukauskas. Beje, sunkiųjų kulkosvaidžių sukilėliai neturėjo. Sukilime dalyvavo ir žinomas keliautojas Matas Šalčius, ir Šaulių Sąjungos įkūrėjas Vladas Putvinskis, ir būsimasis Atlanto nugalėtojas Steponas Darius. Eiliniu sukilėliu žygiavo inžinierius A. Graurokas, vėliau tapęs valstybės veikėju. Minėtini Amerikos lietuviai: karininkas Juozas Zaukus (1920 metais kovos lauke gynė Vilnių), broliai Kostas ir Julius Jurgėlos. Visų jų žygį apdainavo poetas Antanas Miškinis: „Vyrai rinkosi Šilutėj, rinkos kaimuose visuos, paskui krimto juodą plutą ir gyveno apkasuos“.

Sukilėlių vadams visiškai slaptame įsakyme Nr. 1, kurį perskaičiau Lietuvos Centriniame Valstybės archyve, yra parašyta: „Ypatingo paskyrimo rinktinę“ 1923 m. sausio pradžioje sudarė 455 šauliai, 584 kareiviai, 40 karininkų, 2 karo gydytojai. Ginkluoti šautuvais, 21 lengvuoju kulkosvaidžiu (LVA, F-929, Ap.3, B.422, L.23-25), važiavo jie traukiniais į Kretingą ir Tauragę. Jiems buvo įsakyta palikti net naujuosius lietuviškus centus, užmiršti karinius terminus, vagonuose persirengti civilių drabužiais. Ant kairiosios rankovės buvo prisiūta žalia juosta su raidėmis M.L.S.(Mažosios Lietuvos sukilėlis).

Už sienos juos pasitiko žvarbus jūros vėjas, šlapdriba ir 300 klaipėdiečių sukilėlių (LVA, F.929, Ap.3, B.422, L.299). Į sukilimą su savo darbo šautuvu išėjo ir Kristupas Spūdaitis iš Kūlynų kaimo (Šilutės apskritis). Daug metų jis dirbo Vokietijos ginklų fabrikuos („Trimitas”, 1936m., Nr.3). Sukilimui prasidėjus, į sukilėlių gretas stojo vis daugiau klaipėdiškių lietuvių. Šilutės komendantūros sukilėlių sąrašuose radau, kad vien sausio 20-21 dienomis į Šilutės komendantūrą įstojo 72 vyrai šiam kraštui būdingomis pavardėmis: Maksas Šietrich, Balčius Gustav, Skrabs Max, Peteraitis Richard, Paseit Gustav, Janulaitis Wilhelm, Stulgys Henrichas, Užleit Oskaras, Prusas Richard ir kt. (rašyba netaisyta, V.K.; LVA, F.523, Ap.1, B.8, L.28-31). Sukilėlių pulko vado Bajoro (M. Kalmanto) slaptame raporte sakoma, kad Klaipėdos mieste „per kelias dienas greit buvo sutvertos trys kuopos iš vietinių gyventojų“ (ten pat, B.10, L.41). Šios kuopos sudarė Klaipėdos sukilėlių pulko trečiąjį batalioną.

Pamenu, mano tėvas pasakojo, kad nuo Priekulės vyrai žygiavę pėsčiomis. Svilinęs jūros vėjas. Kaukusi pūga. Ant kelio - spygliuotų vielų užtvaros. Prie Smeltės pliekusi prancūzų sunkiųjų kulkosvaidžių ugnis. „Palei Klaipėdą prancūzai turi apie 40-50 sunkiųjų kulkosvaidžių“, - rašoma slaptame raporte (LVA, F.929, Ap.3, B.422, L.113 -114). Mieste ties prefektūra sukilėlius vėl pasitikusi stipri ugnis. Tik granatomis per langus ir lengvaisiais kulkosvaidžiais nuo gretimų stogų privertėme prancūzus iškelti baltą staltiesę“.

Sukilėliams nebuvo lengva. Sausio 21 dienos telegramoje į Kauną pranešama: „Savanoriai atėjo į Klaipėdą kaip stovi. Neturi nei baltinių, nei ką pavalgyti“ (LVA, F.929, Ap.3, B.422, L.222). Tėvas pasakojo: „Miegojom kur pakliuvo, ant grindų tik paltu prisidengę“.

Pirmieji jiems pagelbėti ėmėsi klaipėdiečiai. Sukilėlis J. Jaškauskas prisimena: „Į mūsų būstinę ties Giruliais žuvies bendrovė atvežė 3 statines sūdytos žuvies, kooperatyvas „Talka“ - duonos, žydai mėsininkai - mėsos. Nieko negailėjo“. („Nepriklausomai Lietuvai“, Čikaga, p. 359). Sukilimo liudininkas žymus Europos teisininkas žydas Rudolfas Valsonokas veikale „Klaipėdos problema“ (97 p.) 1932 metais rašė: „Kai Klaipėdos „Krašto gelbėjimo komitetas“ (jo priešakyje stovėjo klaipėdiečiai lietuviai M. Jankus, J. Strekys, J. Lėbartas, V. Šaulinskas, J. Brūvelaitis) pranešė paimąs krašto valdžią į savo rankas... ant rytojaus visas kraštas pasidavė naujai valdžiai“.

Visa lietuvių tauta kovojo už Klaipėdos atvadavimą. Amerikos lietuvių paramą organizavo amerikietis Jonas Žilius, vėliau tapęs Klaipėdos gubernatoriumi. Amerikos lietuvis Antanas Ivas Ivaškevičius sukilimo reikalui paskyrė stambią pinigų sumą. Su S. Dariumi gyventojams jie uždegančiai kalbėdavo Priekulėje, Šilutėje, Rusnėje, Viešvilėje, Smiltynėje, Bajoruose ir kt. Liudininkai prisimena, kad „amerikonų“ autoritetas labai įtaigojo klausytojus. 1922 m. gruodžio 18 dieną S. Darius rašė klaipėdiečiui Jurgiui Brūvelaičiui: „Nėra kitos išeities, kaip sukilti prieš prancūzus ir prisiglausti prie Lietuvos. O aš duodu garbės žodį: būsiu pirmas savanoris jūsų eilėse“. Beje, Steponas Darius savo užrašuose pažymi, kad tuo metu Klaipėdos krašto kaimuose ir miesteliuose „prakalbinus beveik kiekvienas mokėjo lietuviškai ir dauguma laikė save lietuviais“ (P. Jurgėla, „Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas“, V., 71 p.).

To meto spauda plačiai aprašo visų lietuvių entuziazmą kaimuose ir miestuose, drabužių ir kitko rinkimą sukilėliams. A. Smetonai tarpininkaujant, bankininkas Juozas Vailokaitis sukilimui paaukojo 12 500 dolerių ir pažadėjo “reikalui esant” dar pridėti 10 000 dolerių. Nepaprastai didelę organizavimo naštą pakėlė rašytojas Vincas Mickevičius-Krėvė, nuo 1922 metų buvęs Šaulių Sąjungos valdybos pirmininkas. Jis rūpinosi sukilėlių parengimu, Vokietijoje asmeniškai susitarė su vyriausiuoju vadu generolu Hansu fon Sektu dėl 1 500 šautuvų, 5 lengvųjų kulkosvaidžių ir 1 525 000 šovinių, rašytojo žodžiais tariant, „pasakiškai pigaus“ nupirkimo sukilėliams apginkluoti. Labai svarbu, kad jis gavo generolo patikinimą, jog vokiečių kariuomenė nesikiš. „Kaip senovės Šarūnas vėl kalbėjo Krėvė sujaudintu balsu žmogaus, pasiruošusio dideliam žygiui. Krėvės žodžiai šaulių vadus uždegė“, - prisimena sukilėlis A. Marcinkevičius-Mantautas. Iš V. Krėvės kabineto Šaulių Sąjungos štabe per 1922 m. Kūčias po visą Lietuvą nuskriejo šifruota telegrama: „Pinigus surinkti į vieną vietą“. Tai įsakymas rinktis šauliams sukilėliams.

Įspūdingai 1932 metais rašė R. Valsonokas: „Taip, prieš Europos galiūnų norus Klaipėdos kraštas buvo išvaduotas iš svetimų gaivalų rankų“ („Klaipėdos problema“, 122 p.). Visiems viso pasaulio lietuviams brangią dieną - 1923 metų Vasario 16-ąją- pasaulio valstybių Ambasadorių konferencija pripažino suverenumą Klaipėdoje Lietuvai.